Category Archives: Uncategorized

Nuogas susitikimas su Botticelli

Keliaujant po Italiją, galima aplankyti daug muziejų su žinomais meno kūriniais. Pasaulio turistai naudojasi šia proga – slampinėja po miestus su gidais, kurie laiko iškėlę skėčius ar vėliavėles, fotografuoja ir kuria albumus iš kelionės socialiniuose tinkluose  ir rodo giminėms.

Tačiau kai kurie turistai atkeliauja visu kūnu pasinerti į meno didingumą – tiesiogine šia žodžio prasme. Turistas iš Ispanijos atidavė duoklę Botticelli “Nascita di Venere (Veneros gimimas)” kūriniui, Florencijos Uffizi galerijoje pasirodęs prieš Renesanso grožybę visiškai nuogas, imituodamas Veneros paveiksle pozą, paskleisdamas aplink save rožių žiedlapius ir šaukdamas “Laisvė! Laisvė!”.

 

Pagal 15 amžiaus interpretaciją, “Veneros gimimas” skatina grožėtis fiziniu grožiu, kuris leidžia suvokti dvasinį grožį. Šis turistas fiziškai atsivėrė prieš nuogos moters vaizdinį savo nuogu kūnu ir, spėju, kad kūrinį pajuto labiau, nei kasdien praslenkantys turistai.

 

Info iš thelocal.lt

Advertisements
Tagged , , ,

Debesys, kybantys siurrealioje kasdienybėje

Debesys – reiškinys, paradoksaliai įprasmintis ir kasdienybę, ir efemeriškumą. Jie vaizduotėje gali įgyti įvairiausias formas – kasdien plaukiantys padange, mutuojantys ir nesugaunami akimi daugiau negu akimirkai. Jų kasdieninis virsmas, garų kamuoliui iš lėto vejant kitą, labiausiai masina vaizduotę formų galybe, visiškai priklausančia nuo stebėtojo vaizduotės. Debesys pasirodo dviejų skirtingais amžiais gyvenusių menininkų – šiuolaikinio meno atstovo olando Berndnaut Smilde ir modernizmo laikotarpio belgų siurrealisto René Magritte darbuose, kurių kūryba persikloja per šį konkretų vizualinį aspektą ir jo konotacijas.

2010 m. meno pasaulyje pasirodė neįtikėtini Berndnaut Smilde kūriniai, neišsprendžiamai kryžminantys instaliacijos, performanso ir fotografijos meną – autorius kelių metų bėgyje pristatė siurrealių darbų seriją, kurioje vaizduojami debesys, kybantys įvairiose galerinėse ir bažnyčių erdvėse. Palaikydamas drėgmės, temperatūros ir šviesos balansą bei panaudodamas dūmų mašiną, autorius uždaroje patalpoje sukuria momentinį, itin tikrovišką, net subuitintą gamtos reiškinį, kurį tiesioginis žiūrovas turi galimybę matyti tik kelias sekundes. Dėl kūrinio laikinumo menininkas gali jį viešai pristatyti tik fotografijos pagalba, kuri tampa vienintele liudininke. René Magritte panašiai, tačiau išlaikydamas dvimatę plokštumą, žaidė kūrinių pateiktimis per vizualinį aspektą – tamsių debesų paveikslas švelnių debesų virš jūros fone („[Composition sur la plage]“, 1935) žongliruoja spėlionėmis; kaip ir Smilde darbai, kuriuos sunku įprasminti vienu apibūdinimu.

Olandijoje gimęs, šiuo metu Amsterdame gyvenantis ir kuriantis menininkas įvietina instaliaciją perkeldamas lietingą pastarojo miesto kasdienybę į skirtingų lokacijų uždaras patalpas. Lakoniški ir taiklūs, kokiais, kaip žinoma, pasižymėjo ir René Magritte, kūrinių pavadinimai „Nimbus“, tam tikrą priedėlį įgijantys pagal instaliacijos vietą („Nimbus Green Room“, 2013) ar juos numeruojant („Nimbus II“, 2012), tiesiogiai nusako patamsėjusį debesį, turintį netrukus pratrūkti lietumi. Pats menininkas kūrinį apibūdina taip: „Norėjau sukurti aiškų vaizdinį, lyg animacijoje naudojamą nesėkmės stereotipą“, duodamas komišką užuominą apie veikėją persekiojantį ir ant jo lyjantį debesį. Tokius pačius lietų bekaupiančius debesis René Magritte vaizduoja 1931 m. paveiksle „La Malédiction“ (liet. „Prakeiksmas“), kvadratinę svajingo dangaus iškarpą pavadinimo pagalba perleisdamas per grėsmės pojūtį.

 

Šio siurrealisto kūryboje debesys yra vienas pagrindinių motyvų. Jie aktyviai keičia vaidmenis, dinamiškai formuodami nuotaiką – jie rūsčiai kabo už lango („Le Monde invisible“, 1954), svajingai plaukia akies rainelėje („La Faux Miroir“, 1935), įrėminti kybo paveikslo paveiksle („La Grande Marée“, 1951) ar nedrąsiai išsklendžia iš už pravirų durų („La Victoire“, 1939; „La Bonne aventure“, 1938-1939). Berndnaut Smilde žiūrovą taip pat apgyvendina sapne, fiziškai iškviesdamas svajonių bei sapnų metaforą į masiškai lankomas, tačiau instaliacijos metu išvalytas nuo trukdžių erdves – galerijas ir bažnyčias. Žmogaus rankomis sukurti efemeriški, minkšti debesys paradoksaliai išdarko meno ir religijos panteonų masyvių konstrukcijų svorį, nepastovumo pojūčiu sutrikdydami aplinkos statitką. Taip atiduodama išskirtinė duoklė visaapimančiam siurrealumui – jo atstovą René Magritte menininkas tiesiogiai įprasmina žemų lubų kambario su mėlynomis sienomis ir raudonomis grindims, kuriame sklendžia vienas minkštų kūrinių, fotografija.

Visomis debesų instaliacijomis Berndnaut Smilde tarsi sukonstruoja įsivaizduojamą trimatį ir fotografinį René Magritte paveikslą. Abu menininkai kuria siurrealistinį pasaulį per kontrastus, tarpusavyje supindamas kasdieniškus daiktus, kurių samplaika žiūrovo akiai tampa iššūkiu. Gretinami objektai tarsi netelpa vienoje plokštumoje, bandydami išstumti ar neleisdami detalėmis užgožti vienas kito, dėl ko kūriniai neatitrūkstamai dalyvauja veiksme, kiekvienu žvilgsniu žiūrovui sukeldami naujas konotacijas. Siurrealistinė, tačiau paradoksaliai kasdieniška, nerėkalojanti vizualinė pateiktis yra tai, kas René Magritte paveikslus įamžino kaip kertinius modernistinio meno istorijoje. Dėl tos pačios priežasties Berndnaut Smilde debesys išplaukia kaip odė šiuolaikiniam menui, skirtingų technikų, žanrų ir disciplinų mišinys, sunkiai įvardijamas ir apčiuopiamas, iššaukiantis norą pasinerti į kūrinį protine ir fizine būtimi.

*Šis tekstas pasirodė kaip dedikacija puikiam eksperimentinio dizaino leidiniui Mundane Art, leidžiamam VDA Vilniaus grafikos katedros studentų. Jo sutrumpintą su anglišku vertimu bei apipavidalintą versiją galima perskaityti 29-30 psl.

https://www.facebook.com/MundaneArt?ref=br_tf

Kas pavogė Paryžiaus reklamas?

OMG who stole my ads?

blah blah blah sako menininkas Etienne Lavie (http://etiennelavie.fr/blah-blah/), uzurpavęs Paryžiaus reklaminio šlamšto stendus ir pavertęs prigrūstas didmiesčio gatves atviru muzieju po dangumi.

Vietoje Coca-colos ar automobilių reklamų netikėtai atsirado prancūzų klasikų tapybos kolekcija, išfiltravusi gatvių ir metro stotelių triukšmą:

artparasites.com

artparasites.com

 

artparasites.com

artparasites.com

 

Tarp blah blah teksto menininko puslapyje įšoka žodžiai Paryžius, komunikacija, sąmonė, gatvė, emocija, paroda – paprasta menininko akcijos apybraiža.

artparasites.com

artparasites.com

 

***** žinoma, akcija virtuali, ir turbūt tai nieko nuostabaus. Bet nereiškia, kad negalime pasigrožėti šia kultūrine atsvara kasdieniam purvui:

https://twitter.com/LavieEtienne

Tagged , , , ,

Porceliano upeliai

Kas būtų palikus raštuotą porcelianinių indų servizą ant kaitrios saulės?

Žinoma, jis ištirptų, pro išsilydžiusį šoną nudriekdamas tvinstantį paveikslėlių upelį, o grakščios vazos bei elegantiški puodeliai taptų akėta tižena.

http://www.boredpanda.com/melting-porcelain-broken-things-nomad-patterns-livia-marin/

boredpanda.com

Bent jau taip atrodo Livia Marin išsišaipymas iš servizo, vizualiai šnekantis skaniau, nei yra nagrinėjama tema apie masinės produkcijos nuodėmes ir kultūros ženklų dekonstravimą.

Daugiau rinkinio:

http://www.boredpanda.com/melting-porcelain-broken-things-nomad-patterns-livia-marin/

Tagged , ,

Instaliuojant debesį

Šiuolaikiniam menui testuojant visas įmanomas ribas, kuomet tapyba tampa tūrine, o dažu – daug daugiau nei aliejus, Berndnaut Smilde sukryžmina instaliaciją, performansą ir fotografiją. Neapčiuopiamas tikrąja ta žodžio prasme, egzistuojantis tik akimirką, išliekantis tik dvimatėje rezoliucijoje darbas – efemeriški debesys kambario viduryje švelniai išardo savo kampuotų buveinių sąstingį ir palieka minkštą įspaudą vaizduotėje.

Daugiau debesų: http://hifructose.com/2014/01/05/indoor-clouds-created-by-berndnaut-smilde/

Bandymas suvaldyti neapčiuopiamą priminė pakankamai neseniai Kauno Laisvės alėjos fontane vykusį Daivos Citvarienės kuruotą skulptoriaus Dainiaus Liškevičiaus performansą “VIENOS MINUTĖS JURGIO MAČIŪNO PORTRETAS, SAKANTIS CIAO!” (kaip projekto “Laisvės alėjos bohema: atminties vietos” dalį), kurio metu dūmų stulpas buvo bandytas “išlipdyti” plunksnos pagalba, taip pat egzistavęs tik kelias minutes.

Jono Petronio nuotr.

Jono Petronio nuotr.

Neapčiuopiamumas žavi, nors ir maga jame pamakaluoti ranką.

Tagged , , , , , , ,

Diginalė

Fizinei pateikčiai po truputį tampant nebemadinga,  ir kai feisbuko galerijos, pasirodo, gali būti kuruojamos (taip, mačiau tokį išsireiškimą), apsilankyti* tarptautinėje meno bienalėje galima ir taip:

http://thewrong.org/

Šūsnis kuratorių, krūva skaitmenininkų, virtualūs paviljonai be suprakaitavusių meno turistų. Menas, egzistuojantis tik .tumblr paskyroje ir žaižaruojančios mirgalynės sankaupos.

Tiesa, ši diginalė (terminas lyg ir mano kūrybos – neabejoju, kad ne man pirmai tai šovė į galvą, nors gūglas nieko nemeta) visgi iškiš koją į apčiuopiamą realybę, išleisdama katalogą ir žadėdama fizinę interakciją per “performansus, wokshopus ir parodas”. Glitchus ir sklendžiančias liniuotes  bus galima pamatyti šį mėnesį Milane: https://www.facebook.com/events/487866094664397/

O kas nebuvo MOMA, gali užeiti į iMOCA (Internet Museum of Contemporary Art) ir jo gift shopą: http://www.imoca.biz/

 

*bienalė nemokama

Tagged , , , ,

Kai menas per gražus


Stendhalo sindromas, arba hiperkulturemija, arba Florencijos sindromas – psichosomatinis sutrikimas, sukeliantis padažnėjusį širdies pulsą, galvos svaigimą, alpimą, sutrikimą ar net haliucinacijas, kuomet individas pamato meno kūrinį, o dažniausiai – kai meno kūrinys yra itin gražus arba vienoje erdvėje yra didelis jų kiekis.

Menininkės iš Turkijos Aslı Çavuşoğlu performansas “Stendhal Syndrome”:

http://www.youtube.com/watch?v=VvJ8ZL-2z1o

Sindromo pavadinimas atsirado iš senųjų Florencijos tapybos meistrų XIX a. padaryto poveikio vienam meno mylėtojui, kurį menininkė ironiškai perkeičia į nespalvotą šiuolaikinę fotografiją kaip adresantą. Ar gali šiuolaikinis menas sukelti fizinę ekstazę, ar tai paliksime tik Florencijos turistams?

Tagged , , , , , , ,