Kas slepiasi negyvo ryklio viduriuose?

Vakar užtikau mane pralinksminusią žinią, kad Londono Tate Modern sugebėjo išbaninti autoritetingą meno kritiką Julianą Spaldingą už tai, kad šis išdrįso sukritikuoti popso karalių šiuolaikinio meno pasaulyje Damien Hirstą.

http://www.dailymail.co.uk/news/article-2126669/Art-critic-Julian-Spalding-banned-Damien-Hirsts-Tate-exhibition-smuggled-in.html

Ką pasakoja nepaisant aplinkybių visgi sugebėjęs į milžinišką retrospektyvinį dar gyvo menininko muziejinį paradą patekti meno kritikas? Na, iš tiesų tai skaitome, kaip jis visą laiką klaidžiojo nuo žmogaus prie žmogaus ir klausinėjo, ar tikrai jiems patinka tai, ką mato? Ar tikrai tikrai? Vaizdi citata: ‘Why are you looking at that? It’s revolting,’.

Neabejoju, kad ten nebuvo nieko ypatingo, kad spalvoti apskritimai niekeno nesužavėjo, kad karvė ir veršiukas, perpjauti pusiau ir užkonservuoti formaldehide, nešokiravo, ir kad pūvanti karvės galva lankytojams bei straipsnio autoriui iškelia tik tą vienintelį nuvalkiotą klausimą, ar tai menas? Ir visa tai nieko baisaus – tas pats vyksta daugumoje didelio formato išreklamuotų šiuolaikinio meno šou ir visai negąsdina. Tai vyksta jau daug ilgiau, nei Hirstas pristatė savo pirmąjį užkonservuotą ryklį (jei ką, jų iš viso buvo du, pirmajam tiesiog sugedus) – prieš 139 metus iki tol suvoktą meną perkonstravę išsišokėliai impresionistai ar Malevičiaus kvadratas, pakabintas salono kampe, o vėliau krūva modernizmo amžiaus menininkų, kaip ir vienas korifėjų, kaip meno objektą ir objekto meną pristatęs tualetą, taip pat iškėlė į paviršių šią legendinę frazę,  ir dėl to menas neišnyko.

Tačiau kodėl šis meno kritikas viešai įkišo kartų liežuvį kaip viskuo nepatenkintas LDS’ininkas? Suprantu, kad galbūt ir pikta, jeigu tave išbanina Tate, bet jeigu tavęs nenori parodoje, kurios autoriaus ir taip nelaikai vertu kažkieno meninio akiračio, ką ten veikti? Ši tulžinga pozicija mane domina ne dėl to, kad, kaip paprastam skaitytojui ištransliuota (visgi tirada apie Hirstą pasirodė ne normaliame meno dienraštyje, o bendresnio pobūdžio naujienų puslapyje Daily mail), kad Spaldingas pagaliau nukarūnuoja formaldehido mėgėją, o dėl to, kad jis apskritai pasirenka šią poziciją.

Nes Damieno Hirsto meninė persona, deja, yra atspari kritikai, ir straipsnyje nesukels furoro tokios menininko citatos, kaip ‘I can’t wait to get into a position to make really bad art and get away with it.’ ar ‘Museums are for dead artists. I’d never show my work in the Tate.’ Kodėl atspari? Nes jo šlovės auros šviesos apakintos didžiosios masės neišjudinsi keliais straipsniais ir vistiek žmonės plauks pažiūrėti jo darbų, nes tai yra Hirsto brendas (eičiau ir aš), kolekcininkai mokės topines sumas, kad ir kiek Spaldingas ragintų turinčius jo darbų  kuo greičiau viską parduoti, o besidomintiems šiuolaikinio meno procesais ši kritika nieko naujo nepasako, nes patreniruota akis žiūri ne į tą šviesą, o už šviesos šaltinio.

Siekiant suvokti tą šlovės už nieką fenomeną ir nagrinėti didžiausius šiuolaikinio meno vardus, tokius kaip Hirstą, Koonsą, Emin ir kitus, taikant formaliają meno kūrinio analizę bei piktdžiugiškai skelbti, kad jos nepakako milžiniško susidomėjimo sulaukusiame šou, yra bergždžias darbas. Iš tiesų geriausią Hirsto fenomeno retrospekciją skaičiau nuostabioje ir nepakartojamoje Don Thompsono knygoje “The $12 Million Stuffed Shark: The Curious Economics Of Contemporary Art”, kurioje nuorodos į dviejų vargšų užkonservuotų ryklių istoriją iliustratyviai panaudojamos visoje knygoje. Joje galima atsekti, kaip YBA žvaigždė tapo ta žvaigžde ir kaip ji atsidūrė po sparnu pas Saatchi – kiekvienam, norinčiam pradėti suvokti, kodėl žmonės moka 12 milijonų dolerių už mirusį gyvūną ir kodėl frazė “aš ir taip nupieščiau” yra tokia absurdiška bei atsakymas “bet nenupiešei” tampa aukso vertu, patarčiau paskaityti šią knygą.

2012 Damien Hirst and Science Ltd. All Rights Reserved, DACS, London/ARS, NY

2012 Damien Hirst and Science Ltd. All Rights Reserved, DACS, London/ARS, NY

 

Šiandienos mene išorė dažnai pranoksta turinį ir kuria kontekstą kontekste, tačiau tai yra procesas, kurio specialiai nesustabdysi, tik natūraliai, jei pavyks, išlydėsi. Yra primityvu suprimityvinti šiuolaikinio meno kūrėjus ir vartotojus, nekapstant kiek giliau nei išoriškai beprasmis paviršius ir kaltinti, kaip dabar įprasta, absurdiškumu.  Kiekvienas reiškinys turi priežastį ir masėms įteigti, kad visas šiuolaikinis menas eina šuniui ant uodegos ir yra beprasmis, neveda prie nieko gero, tik prie mažesnio skaičiaus lankytojų galerijose ir mažesnio šiuolaikinio meno finansavimo, kas Lietuvoje ir taip kartais primena kovą su vėjo malūnais.

Be abejo, šiame Spaldingo straipsnyje yra daug tiesos:

http://www.independent.co.uk/voices/commentators/julian-spalding-damien-hirsts-are-the-subprime-of-the-art-world-7586386.html

Ir tai, kad karalius nuogas, ir tai, kad objekto (ir ne tik) menas jau senokai plūduriuoja apvertęs pilvą ir maita masina vis labiau pampstančius vartotojų pilvus (galiu pakankamai laisvai referuoti į vieną jau minėtos skilties Confessions of a Gallery Girl straipsnį, kuriame mergina išduoda, jog vienoje meno mugėje klientas be piniginių ribų, norėjęs parodomai įsigyti darbą, nesugebėjo atskirti ar perka fotografiją, ar tapybą – ir tikrai ne dėl to, kad tai būtų buvęs hiperrealizmas). Tačiau viename straipsnyje, kritikuojančiame Hirstą, kaip priešpriešą jam statyti Rembrandtą – įžūli kontekstinė spraga, specialiai klaidinanti populiarumo sumetimais. Kaip ir kaltinti vieną menininką dėl bendros šiuolaikinio krypties (kurią autorius pats pavadino Con Art –  Contemporary conceptual art), ją ženklinant negatyvumu – ‘Real art is always positive, for if it wasn’t why would anyone make it or want it? Con art is negative: it gives us nothing.’

Ir Hirstas, ir Spaldingas yra ir teisūs, ir neteisūs. Ir dėl to, ką daro, ir dėl to, ko nedaro. Bet šiaip ar taip, tokių nuomonių iš pripažintų meno kritikų, istorikų, kuratorių pasirodymas viešajame diskurse įvairiausiomis formomis – straipsniais, knygomis, ironiškais interneto puslapiais (ref. į parodos pavadinimo generatorių http://www.mit.edu/~ruchill/lazycurator.html), ironiškomis parodomis, diskusijomis – rodo, kad esame tam tikroje šiuolaikinio meno slinktyje, žadančioje ilgai lauktus pokyčius ir standartų kaitą, ko yra išties beprotiškai įdomu laukti.

Tagged , , , , ,

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: