Debesys, kybantys siurrealioje kasdienybėje

Debesys – reiškinys, paradoksaliai įprasmintis ir kasdienybę, ir efemeriškumą. Jie vaizduotėje gali įgyti įvairiausias formas – kasdien plaukiantys padange, mutuojantys ir nesugaunami akimi daugiau negu akimirkai. Jų kasdieninis virsmas, garų kamuoliui iš lėto vejant kitą, labiausiai masina vaizduotę formų galybe, visiškai priklausančia nuo stebėtojo vaizduotės. Debesys pasirodo dviejų skirtingais amžiais gyvenusių menininkų – šiuolaikinio meno atstovo olando Berndnaut Smilde ir modernizmo laikotarpio belgų siurrealisto René Magritte darbuose, kurių kūryba persikloja per šį konkretų vizualinį aspektą ir jo konotacijas.

2010 m. meno pasaulyje pasirodė neįtikėtini Berndnaut Smilde kūriniai, neišsprendžiamai kryžminantys instaliacijos, performanso ir fotografijos meną – autorius kelių metų bėgyje pristatė siurrealių darbų seriją, kurioje vaizduojami debesys, kybantys įvairiose galerinėse ir bažnyčių erdvėse. Palaikydamas drėgmės, temperatūros ir šviesos balansą bei panaudodamas dūmų mašiną, autorius uždaroje patalpoje sukuria momentinį, itin tikrovišką, net subuitintą gamtos reiškinį, kurį tiesioginis žiūrovas turi galimybę matyti tik kelias sekundes. Dėl kūrinio laikinumo menininkas gali jį viešai pristatyti tik fotografijos pagalba, kuri tampa vienintele liudininke. René Magritte panašiai, tačiau išlaikydamas dvimatę plokštumą, žaidė kūrinių pateiktimis per vizualinį aspektą – tamsių debesų paveikslas švelnių debesų virš jūros fone („[Composition sur la plage]“, 1935) žongliruoja spėlionėmis; kaip ir Smilde darbai, kuriuos sunku įprasminti vienu apibūdinimu.

Olandijoje gimęs, šiuo metu Amsterdame gyvenantis ir kuriantis menininkas įvietina instaliaciją perkeldamas lietingą pastarojo miesto kasdienybę į skirtingų lokacijų uždaras patalpas. Lakoniški ir taiklūs, kokiais, kaip žinoma, pasižymėjo ir René Magritte, kūrinių pavadinimai „Nimbus“, tam tikrą priedėlį įgijantys pagal instaliacijos vietą („Nimbus Green Room“, 2013) ar juos numeruojant („Nimbus II“, 2012), tiesiogiai nusako patamsėjusį debesį, turintį netrukus pratrūkti lietumi. Pats menininkas kūrinį apibūdina taip: „Norėjau sukurti aiškų vaizdinį, lyg animacijoje naudojamą nesėkmės stereotipą“, duodamas komišką užuominą apie veikėją persekiojantį ir ant jo lyjantį debesį. Tokius pačius lietų bekaupiančius debesis René Magritte vaizduoja 1931 m. paveiksle „La Malédiction“ (liet. „Prakeiksmas“), kvadratinę svajingo dangaus iškarpą pavadinimo pagalba perleisdamas per grėsmės pojūtį.

 

Šio siurrealisto kūryboje debesys yra vienas pagrindinių motyvų. Jie aktyviai keičia vaidmenis, dinamiškai formuodami nuotaiką – jie rūsčiai kabo už lango („Le Monde invisible“, 1954), svajingai plaukia akies rainelėje („La Faux Miroir“, 1935), įrėminti kybo paveikslo paveiksle („La Grande Marée“, 1951) ar nedrąsiai išsklendžia iš už pravirų durų („La Victoire“, 1939; „La Bonne aventure“, 1938-1939). Berndnaut Smilde žiūrovą taip pat apgyvendina sapne, fiziškai iškviesdamas svajonių bei sapnų metaforą į masiškai lankomas, tačiau instaliacijos metu išvalytas nuo trukdžių erdves – galerijas ir bažnyčias. Žmogaus rankomis sukurti efemeriški, minkšti debesys paradoksaliai išdarko meno ir religijos panteonų masyvių konstrukcijų svorį, nepastovumo pojūčiu sutrikdydami aplinkos statitką. Taip atiduodama išskirtinė duoklė visaapimančiam siurrealumui – jo atstovą René Magritte menininkas tiesiogiai įprasmina žemų lubų kambario su mėlynomis sienomis ir raudonomis grindims, kuriame sklendžia vienas minkštų kūrinių, fotografija.

Visomis debesų instaliacijomis Berndnaut Smilde tarsi sukonstruoja įsivaizduojamą trimatį ir fotografinį René Magritte paveikslą. Abu menininkai kuria siurrealistinį pasaulį per kontrastus, tarpusavyje supindamas kasdieniškus daiktus, kurių samplaika žiūrovo akiai tampa iššūkiu. Gretinami objektai tarsi netelpa vienoje plokštumoje, bandydami išstumti ar neleisdami detalėmis užgožti vienas kito, dėl ko kūriniai neatitrūkstamai dalyvauja veiksme, kiekvienu žvilgsniu žiūrovui sukeldami naujas konotacijas. Siurrealistinė, tačiau paradoksaliai kasdieniška, nerėkalojanti vizualinė pateiktis yra tai, kas René Magritte paveikslus įamžino kaip kertinius modernistinio meno istorijoje. Dėl tos pačios priežasties Berndnaut Smilde debesys išplaukia kaip odė šiuolaikiniam menui, skirtingų technikų, žanrų ir disciplinų mišinys, sunkiai įvardijamas ir apčiuopiamas, iššaukiantis norą pasinerti į kūrinį protine ir fizine būtimi.

*Šis tekstas pasirodė kaip dedikacija puikiam eksperimentinio dizaino leidiniui Mundane Art, leidžiamam VDA Vilniaus grafikos katedros studentų. Jo sutrumpintą su anglišku vertimu bei apipavidalintą versiją galima perskaityti 29-30 psl.

https://www.facebook.com/MundaneArt?ref=br_tf

About these ads

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.

Join 540 other followers

%d bloggers like this: